Egipte, karaliaus Tutanchamono kape, įsupti į brangias drobules, rasti balzamuotų basendžių protėvių palaikai. Jie segėjo brangakmeniais puoštus antkaklius, tarytum būtų gyvi amuletai, praeities liudytojai. Basendžiai buvo ne šiaip medžiokliniai šunys, o kur kas daugiau. Afrikos žemynas pilnas paslapčių. Tautos tautelės. Savitos gentys. Kiekviena su savo kalba, tikėjimu. Ir savais naminiais gyvūnais. Afrikiečiai manė, kad basendžiai saugo žmones nuo juodosios magijos ir burtų. Sergi nuo blogio ir atstato pažeistą žmogaus aurą.
Juos dar vadino Kongo terjerais. Pirmuosius gyvus basendžius keliautojai aptiko Belgijos kolonijoje Konge, Ituri miške. Tačiau basendžių buvo ne vien Konge (dabartinis Zairas – red.). Jie paplitę po visą Centrinę Afriką. Štai Siera Leonėje juos vadino kalbančiais šunimis. Šis pavadinimas atsirado todėl, kad basendžiai neloja. Tik nemanykit, jog kažkas atsitiko basendžių balso stygoms. Jie skleidžia savitus garsus, vadinamuosius tirolietiškus „yodel“. Šitaip dainuoja Alpių kalnų kaimelių gyventojai. Basendžius vadina ir burtininkų šunimis – kuo galingesnis burtininkas, tuo didesnio būrio basendžių apsuptas. Kaip apie visus senos kilmės šunis, apie basendžius sklando daug legendų. Manoma, kad jie amžiams nutilo, kai sužinojo didžiąją savo valdovo paslaptį. Kad niekam jos neišduotų, prarado balsą. Neloja iki šiol. Kita legenda byloja, jog basendžiai tapo tylūs, kad netrukdytų faraonams miegoti.
Raukšlėta kakta – proto ženklas
Ir vis dėlto pagrindinis basendžių užsiėmimas – medžioklė. Jų kūnas prisitaikęs medžioti savanų brūzgynuose. Trumpas kailis, nedidelis, raumeningas kūnas. Basendžiai šoklūs, labai greiti, puikios uoslės. Unikalu tai, kad jie medžioja ne vien uosle, kaip dauguma medžioklinių šunų, bet ir rega. Jų uodega kilpiška, smarkiai susisukusi, kad didžiosios beždžionės nepastvertų už jos ir neužmuštų. Aukštoje savanos žolėje basendžiai pašokdavo ir tarytum sustingdavo ore. Dairėsi. Uostinėjo, kurlink nuskuodė grobis. Kai kurios gentys juos vadino šokančiais virš žolės šunimis (M‘bwa m‘kubwa M‘bwa).
Tačiau medžioklei vien uosles, puikios regos, klausos ir greitų kojų nepakako. Afrikos medžioklinis šuo turėjo būti labai gudrus, nes bet kada galėjo susidurti su stipresniu už save žvėrimi – medžioklis turėjo jį įveikti. Todėl sakoma: basendžių kaktą vagoja raukšlės – proto ženklas.
Afrikos tautelės basendžius vertino už sumanumą, vikrumą, magiškas savybes ir... gebėjimą patylėti – medžioti reikia tyliai! Štai cukranendrių žiurkes, kurios pridarydavo daug žalos, medžioti reikėjo netgi „ant pirštų galiukų“. Prie antkaklio basendžiams parišdavo varpelį, kad medžioklės metu žinotų, kur šis yra, ir netyčia nesužeistų.
Basendžiai pasaulyje
Į Europos kontinentą basendžiai atkeliavo gana vėlai. 1895 m. keliautojai atvežė keletą basendžių į Angliją, tačiau čia šunys nepritapo. Sunkiai pakėlė ilgas keliones jūra, naujoje vietoje greit nugaišdavo. Tuomet manyta, kad dėl to kaltas netinkamas šiai šunų veislei Europos klimatas, bet šiuos sveikatos sutrikimus iki šiol gaubia paslaptis.
Laikui bėgant, iš Zairo, Sudano ir kitų šalių basendžiai pasklido po Europą. Šunų parodose debiutavo tik 1937 metais (Cruft‘s paroda, Didžioji Britanija), kur dalyvavo kaip Kongo terjerai bei džiunglių šunys. Tai šunų mylėtojos Olivijos Burns nuopelnas, kad basendžiai įsitvirtino Europoje, o vėliau ir JAV. 1942 m. buvo išleista Džeimso Strito istorija „Sudie, mano ledi“, kurią ypač pamėgo amerikiečiai. Netrukus su Brendonu de Vildu buvo pastatytas ir vaidybinis filmas, užkariavęs paprastų amerikiečių širdis. Tai sukėlė nepaprastą susidomėjimą basendžių veisle.
